Mūsų kūnų gebėjimas mus palaikyti ir apsaugoti dažnai atrodo kaip magija. Placenta – unikalus moters kūno gebėjimo prisitaikyti ir transformuotis palaikant naują gyvybę pavyzdys. Šiame straipsnyje sužinosite viską apie šį neįtikėtiną laikinas organą ir jo funkcijas.
Placenta egzistuoja tik nėštumo metu – ji yra pirmas mūsų maitinimo, deguonies ir imuniteto šaltinis. Šis gyvybę suteikiantis organas yra itin svarbus, tačiau dažnai pamirštamas kalbant apie nėštumą ir gimdymą. Šis straipsnis atskleis placentos magiją.
Placenta – laikinas organas, kuris pradeda formuotis gimdoje netrukus po apvaisinimo. Ji veikia kaip sąsaja tarp motinos kūno ir augančio vaisiaus, leidžianti dalintis gyvybei palaikyti būtinomis kūno organų funkcijomis.
Kol kūdikis tebėra motinos įsčiose, ji per placentą aprūpina jį deguonimi, maistinėmis medžiagomis ir kitomis svarbiomis funkcijomis, būtinais jo saugiam ir sveikam vystymuisi.
Kai spermatozoidas apvaisina kiaušialąstę, susijungę branduoliai pradeda aktyviai dalytis. 5-6 dieną jau susiformuoja 200–300 ląstelių gumulėlis (blastocista). Šios ląstelės jau specializuojasi į vidinę ląstelių masę (embrioblastą), iš kurios susidaro embrionas, ir išorinį sluoksnį (trofoblastą), iš kurio išsivysto chorionas ir amnionas – du vaisių visą nėštumą supantys ir saugantys dangalai.
Bastocista rieda gimdos siena, kol, vykstant cheminiam signalizavimui tarp trofoblasto ir endometriumo, pradeda tvirtintis. Prisisegus prie sienelės, choriono išsišakojimai, vadinami chorioninėmis gaurelemis, įauga į gimdą ir formuoja ypatingą kraujagyslių sistemą, leidžiančią mainytis maisto medžiagomis, atliekomis ir deguonimi tarp motinos ir vaisiaus kraujo, tačiau jų nesumaišant.
Placenta vystosi visą pirmą trimestrą. 14 savaitę infrastruktūra jau būna parengta, tačiau placenta ir toliau auga bei prisitaiko prie besivystančio kūdikio poreikių iki maždaug 34 savaitės.
Subrendusi placenta – tamsiai raudonai melsvas, kempiniškas, diską primenantis organas su keliais skilteliais, vidutiniškai 22 cm skersmens (9 coliai), 2–2,5 cm storio (0,8–1 colis) ir sveria apie 500 g (1 svaras). Tvirtas, elastingas nosis su viena vena ir dviem arterijomis jungia placentą su kūdikio pilvuku ten, kur vėliau lieka bamba.
Placenta yra organas daugiaveiklis – ji užtikrina penkias svarbiausias augančiam kūdikiui funkcijas.
Placenta reikalinga tik nėštumo metu. Kai kūdikis gimsta, ji nebeturi paskirties. Gimdai traukiantis atgal į pirminį dydį, placenta atsiskiria nuo sienelės ir kraujagyslės, kurios ją maitino, užsidaro.
Placentos gimdymas vadinamas ketvirtuoju gimdymo etapu. Tam užtenka 1–2 sąrėmių ir paprastai placenta pasišalina per 30–60 minučių po gimdymo. Po visų pastangų, išsiplėtus gimdos kakleliui ir pagimdžius kūdikį, 4-ojo etapo sąrėmiai beveik nejuntami, o visas motinos dėmesys sutelktas į naujagimį.
Labai svarbu, kad placenta pasišalintų visiškai. Užsilaikiusi placenta yra pavojinga – jei liks bent trupinėlis, gimda tinkamai nesusitrauks ir motinos kraujagyslės po gimdymo gali neužsiverti.
Senovėje moterys galėjo nukraujuoti net pagimdžiusios sveiką kūdikį, jei gimda nesusitraukdavo ir maitinančios kraujagyslės neužsidarydavo. Šiandien gydytojos ir akušerės žino, kaip atpažinti po gimdymo įvykstantį kraujavimą. Nors užsilaikiusi placenta gali būti gyvybei pavojinga, dabar tai nesunkiai išsprendžiama.
Jei viskas vyksta gerai, placenta greitai ir švariai pasišalina, gimda susitraukia keliais paskutiniais sąrėmiais ir užspaudžia kraujagysles. Viskas vyksta vadinamosios auksinės valandos po gimdymo metu, kai naujagimis guli ant motinos krūtinės oda prie odos, susipažįsta su nauja aplinka. Dažnai, dar būdama budri nuo išgyventų išbandymų ir hormonų antplūdžio, naujagimė greitai randa motinos spenelį ir pradeda žįsti. Ši spenelio stimuliacija išskiria daugiau oksitocino, kuris sustiprina gimdos susitraukimus. Tai labai išmintinga sistema.
Jei kūdikis gimsta Cezario pjūvio būdu, gydytoja chirurgiškai pašalins placentą ir užtikrins, kad gimda tinkamai susitrauktų. Motina ir naujagimė dažnai lieka gerokai mažiau išsekusios šiam pirmam ryšiui užsimegzti.
Viso nėštumo metu jūsų akušerė ar gydytoja stebės placentą ir kūdikį, ieškodama galimų komplikacijų ar placentos sutrikimų.
Paprastai blastocista įsitvirtina tokioje gimdos vietoje, kur placentai pakanka vietos vystytis nesutrikdant vaisiaus augimo ar gimdymo. Tačiau kartais pasitaiko ir kitaip.
Kai blastocista įsitvirtina žemiau gimdos, placenta gali išaugti taip, kad dengtų dalį ar visus gimdos kaklelio vartus. Tai vadinama placenta previa, nes placenta „eina pirma kūdikio“, gali užblokuoti kelią ar padidinti kraujavimo riziką, kadangi placentos audiniai gali būti suplėšyti arba pažeisti kūdikiui judant gimdymo kanalu.
Jei ankstyvas ultragarso tyrimas parodo žemai esančią placentą, tai dar nebūtinai kelia nerimą. Gimdai didėjant, placenta gali pasitraukti toliau nuo kaklelio ir problema išsispręsti savaime. Vis dėlto ryškus raudonas kraujavimas iš makšties ir/arba sąrėmiai antrame trimestre gali reikšti bėdą.
Siekdama išvengti komplikacijų ir kraujavimo, gydytoja gali patarti lėtinti tempą ir vengti sunkios veiklos, pavyzdžiui, intensyvaus sporto, lytinių santykių ir kitų didelio poveikio judesių. Jei placenta per arti gimdos kaklelio pradėjus sąrėmiams, saugiausia kūdikį gimdyti Cezario pjūvio būdu.
Placenta sukurta taip, kad po gimdymo atsiskirtų nuo gimdos sienelės. Tačiau kartais ji prisitvirtina taip stipriai, kad sunku ją atskirti.
Viena dažniausių placentos komplikacijų – kai jos audiniai prasiskverbia giliai į endometriumą (gimdos gleivinę).
Didžiausia rizika toms, kurios yra vyresnės nei 35 metų, yra turėjusios ankstesnių nėštumų, gimdžiusios Cezario pjūviu ar po bet kokių gimdos operacijų – dėl randinių pakitimų ar tiesiog dėl gimdos nusidėvėjimo.
Placenta increta – kai placenta perauga endometriumą ir prisitvirtina prie gimdos raumenų audinio.
Placenta percreta – kai placentos dalys įauga į gimdos sienelę, kartais net pasiekia kitus organus – šlapimo pūslę, žarnyną, kraujagysles.
Šios būklės neturi aiškių simptomų, todėl paprastai nustatomos per ultragarso tyrimą. Nors jos retai paveikia vaisiaus vystymąsi, tačiau kelia rimtą pavojų motinai, jei nėra laiku atpažįstamos. Natūralus gimdymas tokiu atveju gresia stipriu kraujavimu, todėl paprastai reikia Cezario pjūvio, o kartais ir gimdos pašalinimo, kad ateityje būtų išvengta rizikos.
Sėkmingai išgimdžius placentą, akušerė ar gydytoja ją apžiūri, ieško pakitimų ar įvertina, ar ji visa. Jei kyla įtarimų dėl problemų, placentos medžiaga gali būti tiriama dėl infekcijos ar uždegimo, kad naujagimei būtų skiriamas tinkamas gydymas.
Jei nėštumo ar gimdymo metu buvo komplikacijų, ligoninėje galima atlikti papildomus tyrimus, kad būtų galima geriau suprasti, kas galėjo paveikti nėštumo eigą bei motinos ir kūdikio sveikatą.
Jei apžiūrint paaiškėja, kad placenta ne visa, imamasi veiksmų išimti užsilikusią placentą.
Atlikus visus tyrimus, tėvai gali pasirinkti – pasiimti placentą ar palikti jai sunaikinti kaip biomedicininių atliekų. Ligoninės privalo laikytis griežtų protokolų, kad būtų užkirstas kelias ligų plitimui.
Daugelis šeimų turi kultūrinių, religinių ar asmeninių priežasčių pasilikti placentą. Vis tik, atsiskyrus nuo kūno, placenta greitai ima irti ir tampa lengva bakterijų veisykla. Jei norite ją pasiimti, reikia ją paruošti saugiam laikymui, transportavimui ir sandėliavimui.
Placentos galia ir svarba apipinta įvairiomis tradicijomis, tikėjimais ir mitais. Kai kuriose kultūrose placenta laikoma šventu organu. Jūsų šeima gali laikytis tradicijų ar ritualų, susijusių su placenta – pavyzdžiui, palaidoti ją ypatingoje vietoje ar pasodinti medį jos garbei, pažymint vaiko gimimą.
Gyvūnų pasaulyje natūralu, kad motina suėda placentą, arba gimdymo liekanas. Biologės tai laiko instinktyviu elgesiu – galbūt slepiant gimdymo pėdsakus nuo plėšrūnių. Žmonės, tikėtina, taip pat tai darydavo tolimoje praeityje, tačiau išlikusių įrodymų beveik nėra. Visgi kai kuriose kultūrose placenta naudojama tradicinėje medicinoje kaip įvairių ligų vaistas.
Šiuolaikiniais laikais vis daugėja susidomėjimo, kai motina valgo savo placentą dėl hormonų balanso, energijos ar tam, kad sumažintų pogimdyminės depresijos riziką. Tačiau mokslinių įrodymų šiems teiginiams nedaug.
Moterys, kurios pasirenka šį būdą, dažniausiai samdo placentos kapsuliavimo specialistę – ji pasiima placentą tiesiai iš ligoninės, išgarina, išdžiovina ir sumala į miltelius. Placentos milteliai laikomi želatinos kapsulėse, kad motina galėtų jas vartoti patogiai ir be infekcijų ar užteršimo rizikos.
Placenta – ne tik „pirmoji motina“, bet ir kraujagyslių raštas jos vidinėje pusėje primena „gyvybės medį“. Ši unikali struktūra daug ką įkvepia sukurti ilgalaikių prisiminimų meno kūrinių. Pavyzdžiui, galima įlieti placentą į dervą, padaryti spaudinius su krauju ar nutapyti savo vaiko vystymąsi palaikiusio kraujagyslių tinklo atvaizdą. Kai kurios įmonės siūlo iš placentos pagaminti papuošalų ar kitų atminimo objektų, kad galėtumėte ją išsaugoti visam laikui.
Mokslui neabejingos šeimos placentą gali paaukoti medicinos tyrimams, edukacijai ar gydymo tikslais. Placentos audiniai ir kamieninės ląstelės ypač vertingi regeneracinės medicinos, audinių inžinerijos bei naujų gydymo būdų vystymui.
Tyrėjos skaičiuoja, kad nuo žmonijos aušros gyveno ir mirė mažiausiai šimtas milijardų žmonių. Vadinasi daugiau kaip 100 000 000 000 placentų išmaitino tiek pat besivystančių kūdikių. Ir vis dar daugybė šio nuostabaus proceso lieka paslaptimi. Tikimės, kad šis straipsnis suteikė jums šiek tiek įžvalgos apie placentos stebuklus.
Atsisiųskite WomanLog dabar: