Medicininė pagalbinio apvaisinimo technologija
Pagalbinio apvaisinimo technologija (angl. ART) – tai bendras pavadinimas daugeliui medicininių procedūrų, skirtų spręsti žmogaus kūno reprodukcinių funkcijų sutrikimus. Ne kiekviena moteris ar pora gali susilaukti vaikų natūraliai. ART į pagalbą ateina mokslas, siūlydamas pasirinkimą toms, kurios to neturėjo.
Etikos požiūriu tai sudėtingas klausimas, kaip ir bet koks bandymas dirbtinai tenkinti instinktą: vaisingumo gydymas žymiai padidino daugiavaisių nėštumų skaičių; ovuliacijos stimuliacija gali sukelti rimtų šalutinių poveikių; vaikas, kurį pagimdė surogatinė motina, gali norėti su ja susitikti, nors teisiniai tėvai tam prieštarauja. Tokie faktoriai reikalauja sunkiai priimamų sprendimų.
Vaisingumas
Nesant jokių anomalijų, heteroseksuali pora kiekvieno mėnesinių ciklo metu turi apie 25 % tikimybę pastoti. 60 % porų tai pasiekia per 6 mėnesius, 80 % – per metus, o 90 % – per 18 mėnesių.
Sėkmės tikimybė daugiausia priklauso nuo laiko. Idealiausias metas pastoti – „vaisingas langas“, kelios dienos apie ovuliaciją (maždaug dvi savaitės prieš mėnesines). Kiaušinėlis kiaušintakyje išgyvena 12–24 valandas – tikslas, kad tą laiką jį apvaisintų spermatozoidas. Porai rekomenduojama mylėtis bent tris kartus per savaitę, jei siekia pastoti.
Praėjus metams be rezultatų, nenaudojant kontracepcijos ir turint reguliarų lytinį gyvenimą, verta susimąstyti apie vaisingumo problemas. Tuomet atliekami tyrimai galimoms priežastims nustatyti. Tačiau gydytojai vadovaujasi individualiu požiūriu, tad, priklausomai nuo aplinkybių, konsultaciją galima skirti ir anksčiau.
Vaisingumo problemos gali būti tiek moterims, tiek vyrams – jų priežastys labai įvairios: nuo genetikos ir ligų iki gyvenimo būdo. Svarbu, kad abu partneriai kartu konsultuotųsi su gydytoju, įvertintų bendrą situaciją, aptartų įpročius ar aplinkybes, trukdančias pastoti, taip pat medicininę praeitį bei vaisingumo vertinimo procedūras.
Vyrų vaisingumo vertinimas paprastai apima spermos analizę (nustatomas spermatozoidų kiekis, judrumas, forma bei mėginio tūris ir pH), taip pat gali būti atliekama biocheminė spermos analizė (įvertinamas pridėtinių lytinių organų funkcionalumas).
Moterų vaisingumo vertinimas gali apimti kraujo tyrimus (nustatomas kai kurių hormonų kiekis), histerosalpingografiją (rentgeno tyrimas, kur vertinama gimda ir kiaušintakiai) arba laparoskopiją.
Ir vyrams, ir moterims dažnai atliekamas chlamidijų (lytiškai plintančios infekcijos, turinčios įtakos vaisingumui) tyrimas, galima atlikti ultragarsinį tyrimą, hormonų profilį ar kariotipo tyrimą (galimiems genetiniams faktoriams nustatyti).
Kai kuriais atvejais vaisingumui pagerinti užtenka pakeisti gyvenimo būdą (mesti rūkyti, alkoholį, pakoreguoti mitybą ar svorį). Kitais atvejais gali padėti chirurginiu būdu pašalintos gimdos miomos ar endometriozės židiniai, trukdantys pastoti, pratekėjimo atstatymas vyrų sėklos latake arba hormonų reguliavimas specifiniais medikamentais.
PAG-T procedūros nėra paprastos – jos emociškai sudėtingos, užima daug laiko ir dažnai yra brangios. Būsimos motinos turėtų labai atidžiai apsvarstyti visus pasirinkimus prieš imantis rimtų veiksmų.
Kiaušidžių stimuliacija
Moteriški hormonai išskiriami hipotalamo, hipofizės ir kiaušidžių. Hipotalamas išskiria GnRH (gonadotropiną atpalaiduojantį hormoną), hipofizė gamina gonadotropinus: liuteinizuojantį hormoną (LH) ir folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH), o kiaušidės – estrogeną ir progesteroną. GnRH reguliuoja gonadotropinų išskyrimą, šie valdo estrogenų ir progesterono sekreciją, o estrogenai slopina GnRH, LH ir FSH gamybą. Tad kiaušidžių stimuliacija gali būti taikoma visose trijose srityse.
Išskiriami du pagrindiniai kiaušidžių stimuliacijos tipai:
- Savistovė kiaušidžių stimuliacija – skiriama ovuliacijos sutrikimų atvejais.
- Kiaušidžių stimuliacija pagalbinio apvaisinimo kontekste (dirbtinis apvaisinimas arba apvaisinimas mėgintuvėlyje).
Gydant ovuliacijos sutrikimus, gydytoja gali paskirti antiestrogeną – klomifeno citratą. Jis prisijungia prie estrogeno receptorių hipotalame ir hipofizėje ir neleidžia sumažinti FSH bei LH lygių.
Antiestrogeno privalumas, kad jis vartojamas per burną, nereikalauja dažno stebėjimo, o ir hiperstimuliacijos rizika yra mažesnė. Dėl to jis rekomenduojamas kaip pirmo pasirinkimo terapija anovuliacijos (nėra ovuliacijos) arba disovuliacijos (nereguliari ovuliacija) atvejais, kai kiaušidės gamina estrogeną ir hipofizė veikia normaliai.
Tačiau antiestrogenai turi ir šalutinių poveikių, pvz., sutrikusį regėjimą, karščio bangas, galvos skausmus ir tarpmenstruacinį kraujavimą. Didėja daugiavaisio nėštumo bei persileidimo ir negimdinio nėštumo grėsmė.
Prieš apvaisinimą mėgintuvėlyje ar dirbtinį apvaisinimą kiaušidės stimuliuojamos dviem fazėmis, pirmoji – LH ir FSH gamybos blokavimas bei visiškas ciklo valdymas naudojant GnRH agonistus ir antagonistus (leidžiama injekcijų forma).
Nepavykus pasiekti rezultatų po kelių ciklų, skiriami stipresni vaistai – pagrinde gonadotropinai, tiesiogiai veikiantys kiaušides ir skatinantys folikulų brendimą. Taip gydomos moterys, kurių anovuliacija yra hipotalaminės ar hipofizinės kilmės.
Šie vaistai leidžiami po oda, dažnai moteris tai atlieka pati. Gonadotropinai efektyvesni nei klomifeno citratas, tačiau padidėja kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo ir daugiavaisio nėštumo rizika. Todėl būtina reguliari echoskopija ir hormonų analizė, skiriant individualias dozes ir stebint folikulų augimą.
Subrendus keletui folikulų, būsima mama gauna chorioninio gonadotropino (hCG) injekciją, hormoną, kuris sukelia ovuliaciją per 32–38 valandas.
Gonadotropinai gali sukelti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą – išbrinkusios ir skausmingos kiaušidės, o sunkiais atvejais – svorio padidėjimą, pilvo skausmą, vėmimą, dusulį.
Gonadotropinai taip pat padidina daugiavaisio nėštumo tikimybę. Nors dauguma daugiavaisių gimdymų įvyksta sėkmingai, jie vis tiek laikomi rizikingais. Daugiavaisio nėštumo redukcinė chirurgija padidina sveiko vaiko gimimo tikimybę pašalinant vieną ar daugiau vaisių. Tai gali būti būtina dėl komplikacijų, tačiau sprendimas emociškai labai sunkus.
Intrauterininis apvaisinimas (IUI)
Intrauterininis apvaisinimas arba dirbtinis apvaisinimas – gana paprasta trijų žingsnių procedūra:
- Spermos mėginys išvalomas nuo nereikalingų gleivių ir nejudrių spermatozoidų, gaunamas susikoncentravęs sveikų spermatozoidų kiekis.
- Būsima mama stebi ovuliaciją specialiu rinkiniu arba ją stebi gydytoja. Tai daroma pagal natūralų ciklą arba kartu su vaisingumą stimuliuojančiais vaistais.
- Po ovuliacijos praėjus 1–2 dienoms, spermatozoidai įvedami į moters gimdą per kateterį. Pora minučių pailsėjus ant nugaros, galima eiti namo.
IUI dažnai taikomas neaiškios kilmės nevaisingumui gydyti arba kai spermatozoidai negali pasiekti kiaušinėlio (dėl nepakankamos kokybės, gleivių ar randų gimdoje, kiaušinėlių trūkumo).
Poros, kurios negali pačios pasiūlyti tinkamos spermos – nevaisingos poros, lesbietės arba vienišos moterys, norinčios tapti vienišomis mamomis – gali pasinaudoti donorine sperma. Visa donorų sperma tikrinama dėl infekcijų ir paveldimų ligų. Poros, negalinčios išnešioti kūdikio, gali rinktis surogatinės motinos paslaugas.
IUI taip pat padeda esant spermos alergijai: dažniausiai ji pasireiškia paraudimu, patinimu, deginimo jausmu kontaktuojant su sperma. Tokia reta būklė pasitaiko ir vyrams, ir moterims. Saugumo užtikrina prezervatyvai, tačiau yra ir ilgesnis, nuolatinis desensibilizacijos būdas. IUI rekomenduojamas moterims, negalinčioms ar nenorinčioms toleruoti šios alergijos, nes procedūroje pašalinami reaktyvūs baltymai.
Intrauterininis apvaisinimas gana saugus. Yra nedidelė infekcijos rizika, gali būti taškinių kraujavimų, tačiau kraujavimas būna minimalus. Stimuliuojant kiaušides, padidėja daugiavaisio nėštumo rizika.
IUI dažniausiai netinka esant lengvai endometriozei, mažam spermatozoidų kiekiui ar prastai spermai, taip pat esant neaiškios kilmės nevaisingumui – tokiais atvejais efektyvumo tikėtis sunku.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)
Apvaisinimas mėgintuvėlyje – tai, kai kiaušinėliai apvaisinami laboratorijos sąlygomis – in vitro („mėgintuvėlyje“). Dažniausiai ši metodika taikoma poroms, kurioms paprastesni gydymo būdai nepadėjo. IVF taip pat leidžia naudotis surogatine motina: būsimos mamos kiaušinėlis apvaisinamas būsimo tėčio sperma, o embrionas išnešiojamas surogatės.
- Pirmas IVF žingsnis – kiaušidžių hiperstimuliacijos kontrolė (COF). Pirmiausia stabdomas natūralus ciklas, kad išvengti per ankstyvos ovuliacijos. Tuomet skiriamos kasdienės gonadotropinų injekcijos, skatinančios daugiau kiaušinėlių brendimą. Kiaušinių branda stebima echoskopiškai, ovuliacija stimuliuojama hCG injekcija.
- Antras žingsnis: praėjus 34–36 valandoms po hCG injekcijos, subrendę kiaušinėliai surenkami, ištiriami ir dedami į inkubatorių.
- Trečiame žingsnyje sperma sumaišoma su kiaušinėliais, leidžiama jiems apvaisėti ir virsti zigota. Gerai besivystanti zigota gali tapti blastocista, turinčia didesnę implantacijos tikimybę.
- Ketvirtame žingsnyje vienas ar du kokybiškiausi embrionai per minkštą kateterį perkelia į gimdą.
Jei viskas vyksta pagal planą, embrionas įsitvirtina, prasideda sėkmingas nėštumas. IVF sėkmė priklauso nuo būsimų tėvų amžiaus, gyvenimo būdo, nevaisingumo priežasties, į gimdą perkeliamų embrionų kiekio ir ciklų skaičiaus.
Yra tam tikra rizika. Daugiavaisis nėštumas galimas, jei į gimdą perkeliama daugiau nei vienas embrionas. Daugiavaisis nėštumas didina priešlaikinio gimdymo bei mažo kūdikio svorio riziką.
Leidžiami vaisingumo vaistai (pvz., hCG) skirti ovuliacijos stimuliavimui gali sukelti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą – kiaušidės ištinsta, tampa skausmingos.
Persileidimo tikimybė moterims, pastojusioms IVF pagalba, svyruoja apie 15–25 %, t.y. panaši kaip ir pastojusioms natūraliai.
Kiaušinėlių surinkimo metu galimos komplikacijos: aspiracijos adata gali sužaloti kraujagyslę, šlapimo pūslę, žarnyną ar sukelti kraujavimą ir infekciją. Rizikos yra ir dėl taikomos nejautros bei sedacijos.
2–5 % IVF procedūrų atvejais pasitaiko negimdinis nėštumas (apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina už gimdos ribų, dažniausiai kiaušintakyje). Tokiu atveju nėštumas negali vystytis normaliai – būtinas skubus gydymas.
Didėjant būsimų mamų amžiui, didėja ir įgimtų apsigimimų rizika, nepriklausomai nuo pastojimo būdo, todėl IVF dažniausiai nerekomenduojamas vyresnėms nei 40 metų moterims. Pan. amžiaus ribojimai dažnai taikomi ir donorėms bei donorams.
Galite stebėti savo ciklą su WomanLog. Atsisiųskite WomanLog dabar:
