Surogacija
Apie 15% porų susiduria su nevaisingumu. Troškimas susilaukti vaikų, tačiau negalėjimas pastoti gali sukelti stresą ir liūdesį santykiuose. Pagalbinio apvaisinimo technologijos, įvaikinimas ir surogacija – tai trys skirtingi keliai siekiant tapti tėvais. Šiame straipsnyje aptarsime surogaciją ir galimybes, kurias ji suteikia nevaisingoms poroms, tos pačios lyties poroms ir vienišoms moterims.
Nėštumas ir gimdymas yra pagrindinė motinystės dalis. Deja, ne kiekviena moteris gali pastoti ir pagimdyti natūraliai. Poros, susiduriančios su nevaisingumu, gali rinktis apvaisinimą mėgintuvėlyje, intracitoplazminę spermos injekciją, vaisingumo vaistus, įvaikinimą arba surogaciją. Tos pačios lyties poros ir vienišos būsimos motinos neturi tiek daug pasirinkimų ir dažnai pasirenka surogaciją kaip vienintelę galimybę susilaukti kūdikio ir perduoti savo genus.
Kas yra surogacija?
Surogacija – pagalbinio apvaisinimo būdas; būsimi tėvai susitaria su trečiąja šalimi, kuri už juos išnešios vaiką, o gimusiam vaikui taps tėvais. Yra du pagrindiniai surogacijos tipai: gestacinė ir tradicinė. Gestacinė surogacija yra tada, kai būsima motina arba kiaušialąsčių donorė suteikia kiaušialąstę, o būsimas tėvas arba spermos donoras suteikia spermą. Naudojant apvaisinimą mėgintuvėlyje (IVF), kiaušialąstė apvaisinama laboratorijoje, o susidaręs embrionas įterpiamas į surogatinės moters gimdą. Gimęs vaikas yra biologiškai susijęs su tais tėvais, kurie suteikė genetinę medžiagą, bet ne su surogatine moterimi.
Tradicinė surogacija – tai atvejis, kai būsimo tėvo (ar donoro) sperma yra dirbtinai apvaisinama surogatine moterimi. Ši procedūra vadinama intrauterine inseminacija (IUI). Tuomet gimęs vaikas yra biologiškai susijęs tiek su surogatine moterimi, tiek su vyru, kuris suteikė spermą.
Kodėl surogacija svarbi?
Nevaisingumas paveikia tiek moteris, tiek vyrus ir gali būti labai sunkus porai, svajojančiai apie vaiką. Po metų aktyviai bandant pastoti nesėkmingai, kitas žingsnis dažnai būna vaisingumo gydymas. Daug moterų pasirenka surogaciją kaip paskutinį sprendimą po daugybės nesėkmingų bandymų pastoti ar įsivaikinti vaiką.
Poros, patyrusios daug nesėkmingų IVF bandymų, tos pačios lyties poros, norinčios perduoti savo genetines savybes, poros, turinčios sveikatos problemų, vyresnio amžiaus moterys ar vienišos motinos – visos jos gali rasti sprendimą surogacijoje. Surogacija suteikia galimybę būsimiems tėvams ne tik perduoti savo genus, bet ir dalyvauti procese nuo pat pradžių.
Tapti surogatine motina ir padėti kitiems įgyvendinti jų svajones taip pat gali atnešti daug pasitenkinimo. Nesvarbu, ar tai savanoriška, ar komercinė surogacija, ši veikla laikoma viena aukščiausių altruizmo formų.
Kas gali tapti surogatine motina?
Sprendimas tapti surogatine motina yra labai reikšmingas, nes nėštumas reikalauja ne tik fizinės, bet ir emocinės stiprybės. Daugelis surogatinių moterų jau yra pagimdžiusios vaiką. Tai pageidautina, nes rodo, kad moteris sugeba sėkmingai nėščiauti iki galo. Ji turi būti fiziškai sveika, ištirta dėl genetinių ligų, užkrečiamų ligų (pvz., ŽIV ar hepatito) ir kitų sveikatos sutrikimų, galinčių paveikti nėštumą.
Tačiau to neužtenka. Nėštumas taip pat turi emocinį poveikį, todėl surogatinė motina turi būti pasirengusi viso proceso iššūkiams iki galo. Sunku ir nesaugu visose stadijose, kai kurioms moterims kyla pavojus gyvybei. Dažniausiai didžiausias iššūkis – atsisveikinti su kūdikiu po gimdymo. Suvokimas, kad augantis kūdikis yra svarbus ir motinai, ir vaikui. Atsisakyti šio ryšio ir padėti sudaryti sveiką perdavimą būsimiems tėvams yra sudėtinga, bet įmanoma – būtina išlaikyti empatiją ir rūpestingumą. Daugelyje šalių egzistuoja teisės aktai, ginantys surogatines moteris, suteikiant joms teisę pasilikti vaiką, jei jos to nori. Todėl kiekviena dalyvaujanti pusė turi sąmoningai ir apgalvotai sutikti sudaryti surogacijos sutartį.
Skaitykite toliau: Ar noriu vaiko?
Moteris, norinti tapti surogatine motina, gali kreiptis į surogacijos agentūrą. Nors rizika ir iššūkiai dideli, didelis atlygis už sėkmingą nėštumą gali atrodyti labai viliojantis.
Būsimoms motinoms su surogacija susijusios išlaidos priklauso nuo šalies, tačiau dažniausiai yra labai didelės. Pavyzdžiui, JK komercinės surogacijos, IVF ir teisinės išlaidos gali siekti 50 000 svarų. Dėl šių išlaidų daugelis porų ieško savanoriškos surogatinės moters tarp draugių ar šeimos narių. Galima paprašyti pažįstamos ar artimos moters išnešioti vaiką. Tačiau nėštumas iš esmės keičia gyvenimą – kaip jaustumėtės prašydamos kitos moters to padaryti už jus?
Teisiniai ir etiniai surogacijos iššūkiai
Daugelyje šalių komercinė surogacija draudžiama; leidžiama tik savanoriška surogacija, procesas dažnai prilyginamas įvaikinimui. Daug porų ieško surogatų kitose šalyse, jei išlaidos ar teisės aktų ribojimai yra per dideli. Visgi visoms pusėms paprastai būtinas ilgas teisinis procesas, kad būtų pasiektas susitarimas. Kyla nuogąstavimų, kad surogacija išnaudoja moteris iš žemų socialinių sluoksnių, nes čia galima greitai uždirbti daug pinigų, o kritikai teigia, kad dėl sandorio pobūdžio moters kūnas tampa preke. Šie etiniai klausimai daugelį šalių verčia neviešinti komercinės surogacijos.
Nesvarbu, kokia kompensacija numatyta, nešti kitos moters vaiką savo kūne devynis mėnesius, rūpintis savo sveikata dėl vaiko gerovės – reikalauja atsidavimo. Jei svarstote apie surogaciją, sąžiningai permąstykite visus pasekmes ir įsitikinkite, kad to tikrai norite. Šis procesas yra sudėtingas ir surogatinėms motinoms, ir būsimiems tėvams, tačiau jei viskas vyksta sėkmingai, patirtis tampa labai prasminga.
Kokios yra alternatyvos?
Nors surogacija gali atrodyti kaip geras pasirinkimas, ji yra brangi. Ne kiekviena gali sau leisti apmokėti visų paslaugų ar nori imtis rizikos bei emociškai sunkių išgyvenimų, kai surogatinė motina persigalvoja ir pasilieka vaiką arba patiria persileidimą ir praranda vaiką. Todėl surogacija dažnai tampa paskutiniu pasirinkimu po vaisingumo gydymo ir/arba įvaikinimo.
IVF arba apvaisinimas mėgintuvėlyje – populiariausia pagalbinio apvaisinimo technologija. IVF padeda poroms pastoti, net jei jos turi vaisingumo problemų, todėl moteris gali pati išnešioti ir pagimdyti vaiką. Kiaušialąstės paimamos iš moters ir apvaisinamos vyro sperma laboratorijoje, vėliau apvaisintas embrionas perkeliamas į moters gimdą. Kiaušialąstės ir sperma gali būti paimtos tiek iš būsimų tėvų, tiek iš donorų. Ta pati įterpimo technika naudojama nepriklausomai nuo to, ar gimdytoja bus būsima motina, ar surogatinė motina. Kadangi apvaisinimas atliekamas laboratorijoje ir galima pasirinkti genetinę medžiagą, IVF tinka tėvams, kurie nori išvengti paveldimų ligų ar infekcijų perdavimo kūdikiui. Gydymas brangus, o sėkmės tikimybė – tik apie 50%, todėl daugelis moterų išbando IVF prieš pasirinkdamos surogaciją.
Daug vaikų auga globos namuose, todėl įvaikinimas atrodo akivaizdus sprendimas poroms, kurios negali susilaukti biologinių vaikų. Tačiau įvaikinimo procesas ilgas ir ne visada sėkmingas. Dar sudėtingiau įsivaikinti moterims vienoms ar tos pačios lyties poroms, nes reikia pereiti kruopščią ir ilgą atranką, o sistema dažnai linkusi diskriminuoti. Dar viena priežastis, kodėl būsimos motinos renkasi ne įvaikinimą, – noras perduoti savo genus arba turėti gimdymo patirtį. Įvaikinant negalėsite kontroliuoti šeimos sveikatos istorijos, praeities traumų ir kitų svarbių veiksnių, o šie nežinomumai gali kelti riziką.
Skaitykite toliau: Mitos apie nėštumą
Nors visos esame skirtingos, yra daugybė priežasčių norėti vaikų. Tom, kurios negali to pasiekti natūraliai, surogacija suteikia galimybę įsitraukti į procesą nuo pat pradžių ir perduoti savo genetinę medžiagą. Surogatėms padėti kitoms moterims įgyvendinti svajones ir išgyventi nėštumo patirtį be įsipareigojimo auginti vaiką gali būti labai prasminga. Tačiau prieš žengiant šį svarbų žingsnį, būsimos motinos ir surogatinė motina turėtų atvirai apsvarstyti visas aplinkybes ir sąžiningai bendrauti tarpusavyje, kad sprendimas būtų apgalvotas ir atsakingas.
Galite sekti savo ciklą su WomanLog. Parsisiųskite WomanLog dabar:
