Gyvenimas su vaginizmu
Aproksimatyviai 0,5 % visų moterų patiria vaginizmą. Tai būklė, kai aplink makšties angą esantys raumenys nevalingai susitraukia, todėl bet kokia skvarba tampa itin skausminga.
Moterims, gyvenančioms su vaginizmu, gali būti sunku užmegzti seksualinius santykius. Jos gali jausti, kad yra neveiksnios arba kad nesugeba suteikti partneriui(-ei) pakankamai. Palaikantis ir supratingas požiūris į šias moteris gali turėti reikšmingą teigiamą poveikį, nes vaginizmas turi didelę psichologinę įtaką.
Kaip tai gali paveikti tavo gyvenimą
Jei gyveni su vaginizmu, skvarba sukelia didelį skausmą, nepriklausomai nuo to, ar tai lytinis aktas, tampono ar menstruacinės taurelės įvedimas, ar masturbacija pirštais ar sekso žaisliuku.
Vaginizmas laikomas pirminiu, jei moteris visada jį turėjo, ir antriniu, jei anksčiau skvarbus seksas buvo galimas be problemų, bet dabar sukelia skausmą. Svarbu žinoti, kad vaginizmas pasižymi įvairiomis apraiškomis, todėl šie pirminių ir antrinių atvejų skirtumai gali būti riboti, tačiau simptomai gali rodyti ir kitas sveikatos problemas. Jei jauti skausmą ar diskomfortą, būtinai kreipkis į gydytoją.
Net jei vaginizmas trikdo, tai nereiškia, kad seksualinis gyvenimas baigėsi. Problemos atsiranda, kai lūkesčiai nėra išpildyti arba kai būklė laikoma paslaptyje dėl nepasitikėjimo ar baimės. Poros gali ieškoti alternatyvų, bendrauti ir mėgautis seksualiniu artumu be skvarbos, pvz., oraliniu seksu.
Fiziniai simptomai - perštėjimas, deginimas, veržimo jausmas sekso metu; trunkantis skausmas lytinių santykių metu be aiškios priežasties; nuolatinis seksualinis diskomfortas ar skausmas po gimdymo, grybelio/šlapimo takų infekcijų, lytiniu keliu plintančių infekcijų, prievartos, menopauzės ar kitų problemų; raumenų spazmai ir užgniaužtas kvėpavimas.
Psichologiniai simptomai – gėda, nesaugumo jausmas, baimė ir/ar vengimas sekso, seksualinio noro praradimas, poreikis meluoti partnerei dėl sekso, nepatogumo jausmas kalbant apie bet kokią skvarbą.
Vaginizmo ignoravimo pavojai
Susidūrus su liga gali būti baisu. Pripažinti, kad esi su problema, reiškia pripažinti galimas pasekmes, todėl dalis moterų metų metus kenčia neieškodamos priežasties. Dispareunija dažniau lieka negydoma nei kiti sutrikimai, nes tai labai asmeniška.
Santykiai kenčia nuo negydomo vaginizmo, ypač jei būklė slepiama. Gali atsirasti nepasitikėjimas, klaidingai vertinamas sekso trūkumas. Kandžioji skausmą ir prievartinė skvarba dažnai baigiasi traumomis. Vaginizmas – problema, kurios neįmanoma sąmoningai ignoruoti, o gydymas reikalauja laiko ir kantrybės.
Simptomų valdymas
Vaginizmo gydymas gali būti emociškai sunkus, ypač jei anksčiau buvo neigiamų patirčių. Traumą gali lydėti psichologiniai barjerai, kurie trukdo atsipalaiduoti esant provokuojančioms aplinkybėms.
Gydymo planas paprastai apima:
- Psichoterapiją. Gali būti rekomenduojama pasikalbėti su seksologe, kuri padės atskleisti gilumines psichologines priežastis bei pakeisti žalingas nuostatas apie seksą.
- Atsipalaidavimą ir savo kūno pažinimą saugioje aplinkoje (vienai ar su partnere), kad taptum artimesnė savo kūnui ir seksualumui, ir praktikuotum intymumą be spaudimo ar lūkesčių.
- Raumenų pratimus, kurie padeda išmokti valdyti savo kūną, pavyzdžiui, dubens dugno stiprinimą arba progresyvaus atsipalaidavimo techniką – raumenų įtempimas ir atpalaidavimas tam tikra seka.
- Laipsnišką skvarbos bandymą. Galima naudoti pirštus arba specialius įrankius, tokius kaip makšties treniruokliai — sklandūs kūgio formos prietaisai įvairių dydžių, naudojami didėjimo tvarka, kad priprastum prie skvarbos lėtai ir komfortiškai. Pasiekus šį etapą, galima judėti link lytinių santykių.
Jei gydymas yra nuoseklus ir atidus, galima visiškai (ir visam laikui) pasveikti, nepriklausomai nuo to, kiek mėnesių, metų ar dešimtmečių truko skausmas.
Galite sekti savo menstruacijų ciklą su WomanLog. Atsisiųskite WomanLog dabar:
